Manualinė terapija - osteopatija, tai gydymas, kurį gydytojas atlieka savo rankomis. Dažnai manualinė terapija leidžia išvengti brangiai kainuojančių operacijų. Be to šis gydymo būdas yra lydimas malonių pojūčių ir komfortiškos psichoemocinės aplinkos.

Pagrindinė manualinės terapijos koncepcija glūdi žmogaus kūno vientisumo suvokime. Tai reiškia, kad organizmas nefunkcionuoja atskiromis dalimis, o veikia harmonijoje, kaip vientisa tobula sistema.

Pagal šią koncepciją liga sukelia atskirų organų ar jų sistemų struktūrinius pakitimus, kurie savo ruožtu veda prie funkcinių (veiklos) sutrikimų. Bet yra ir atvirkštinis ryšys - funkciniai (veiklos) sutrikimai veda prie struktūrinių organų ar jų sistemų pakitimų. Taip susidaro tarsi „uždaras ratas“.

Manualinės terapijos ir osteopatijos užduotis – nutraukti šį patologinį ratą ir atstatyti normalų struktūrinį – funkcinį santykį.

Priklausomai nuo gydymo srities ši metodika skirstoma į:

• Struktūrinę, kuri sprendžia atramos judamojo aparato veiklos sutrikimus;
• Visceralinę, kuri pašalina vidinių organų funkcinius struktūrinius sutrikimus;
• Kranialinę, kuri reguliuoja psichoemocinę bei psichosomatinę paciento būklę;

Manualinė terapija rekomenduojama, kai vargina:

• Skausmai sąnariuose, stubure (osteochondroze), tarpslankstelinės išvaržos;
• Radikaliniai skausmai (lėtiniu ir poūmiu periodu);
• Judamojo atramos aparato skausmai ir jo funkcijų sutrikimai po operacijų ir traumų;
• Tarpšonkaulinė neuralgija;
• Galvos skausmai;
• Pseudokardija;
• Neurozės;
• Nemiga;
• Galvos svaigimas;
• Funkcijinė hipertenzija, hipotenzija.

Papildomai vaikams manualinė terapija sėkmingai taikoma, kai nustatomi:

• Dėmesio ir elgesio sutrikimai;
• Hipertenzinis ir hipotenzinis sindromas;
• Dažnos peršalimo ligos (bronchitas);

• Onkologiniai susirgimai;
• Sunkios psichinės ligos;
• Karščiavimas;
• Giliųjų venų trombozė.